Žemaičių muziejus „Alka“

Svarbiausias Žemaitijos muziejus

Nuo archeologijos iki šiuolaikinio meno

2024 m.  lapkričio 21  d.
Tautodailininkui Adomui Kvasui atminti: skulptūra jam – lyg muzika
Lapkričio 21-ąją minime 100-ąsias žinomo Telšių tautodailininko prieš aštuonerius metus Amžinybėn išėjusio Adomo Kvaso gimimo metines.
2024 m.  lapkričio 19  d.
Pristatyta medalių meno paroda Sakartvele
Sakartvele, Mestijos mieste, Svanetijos istorijos ir etnografijos muziejuje, atidaryta tarptautinė Žemaičių muziejaus „Alka“ šiuolaikinių medalių paroda „Art Medal: In the Arches of Memory“.
2024 m.  lapkričio 19  d.
Telšių ješivoje skambės Vivaldi muzikos šedevras „Metų laikai“
Šių metų lapkričio 28 dieną, 18 val. Telšių ješivoje koncertuos 5 kartos bajano virtuozas iš Ukrainos Yevgenii Musijets.
2024 m.  spalio 15  d.
Telšių ješivoje – stebuklingo išsigelbėjimo istorija
Kviečiame apsilankyti Žemaičių muziejaus „Alka“ Telšių ješivoje ir apžiūrėti Kėdainių krašto muziejaus parengtą kilnojamąją parodą „Stebuklingo išsigelbėjimo istorija. Myro ješiva Kėdainiuose 1940 m.“
2024 m.  spalio 03  d.
Paroda „Unikalūs XIII–XIV a. žiedai Lietuvoje“
Nuo spalio 17 d. Žemaičių vyskupystės muziejuje bus eksponuojami juvelyro Evaldo Babensko identiškai atkurti XIII-XIV a. archeologiniai radiniai – žiedai.
2024 m.  rugsėjo 28  d.
Atverti Žemaičių muziejaus „Alka“ lobynai
Šiandien išaušo diena, kai po kelerių metų pertraukos skelbiame Žemaičių muziejaus „Alka“ istorinės ekspozicijos atidarymą!
2024 m.  gruodžio 27  d.
Šventinis koncertas „Poeto meilė“
Tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų, gruodžio 27 dieną, 18 valandą, Telšių ješivoje šventinis koncertas „Poeto meilė“, kuriame...
2024 m.  lapkričio 28  d.
Šventinis koncertas „Metų laikai“ su bajano virtuozu Yevgenii Musijets
Lapkričio 28 dieną, 18 val. Telšių ješivoje (Iždinės g. 11, Telšiai) laukiame jūsų šventiniame koncerte „Metų laikai“ su bajano...
2024 m.  lapkričio 17  d.
Kamerinio ansamblio „Solin“ koncertas
Lapkričio 17 d. 13 val. Žemaičių vyskupystės muziejuje kamerinio ansamblio „Solin“ koncertas.
2024 m.  spalio 27  d.
Apie Vėlines...
Sekmadienį, artėjant Vėlinėms, nuo 13 iki 15 valandos, kviečiame susikaupimui ir rimčiai Žemaičių kaimo muziejuje.
2024 m.  spalio 22  d.
Dokumentinio filmo „Vladas Montvydas – Žemaitis, Etmonas, Dėdė“ peržiūra
Spalio 22 d. 12.00 kviečiame į dokumentinio filmo „Vladas Montvydas – Žemaitis, Etmonas, Dėdė“ peržiūrą Žemaičių vyskupystės...
2024 m.  spalio 17  d.
Paroda „Unikalūs XIII–XIV a. žiedai Lietuvoje“
Nuo spalio 17 d. Žemaičių vyskupystės muziejuje bus eksponuojami juvelyro Evaldo Babensko identiškai atkurti XIII-XIV a....
Virtualios parodos
Šimtas dainuojančių metų
Jei ne itin svarbūs kultūriniai-istoriniai aspektai, šiandien šalyje vykstantis unikalus reiškinys – Lietuvos Dainų šventė – būtų visai kitokia arba tiesiog jos nė nebūtų. Priešingai negu Vidurio Europoje, kur dainų šventėms buvo lemta išnykti, Baltijos šalyse mėgėjų chorai savo jėgomis ne tik ėmėsi organizuoti Dainų šventę, bet ir sustiprino tautinės tapatybės sklaidą bei tiesiogiai paveikė nacionalinę profesionaliąją muzikinę kultūrą.

Pirmoji „Dainų diena“ Lietuvoje surengta Žemės ūkio ir pramonės parodos metu Kaune 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d., antrąjį kartą – minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, o trečioji buvo skirta 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms paminėti. Kiek pakitusiu repertuaru Dainų šventės tradicija nenutrūko ir tęsėsi net sovietmečiu, o, atkūrus Nepriklausomybę, vėl ėmė skambėti dainos „Vardan tos Lietuvos...“

Virtualioje parodoje „Šimtas dainuojančių metų“ kviečiame pasižvalgyti po Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų eksponatų galeriją, kur įamžinta Dainų švenčių istorija, liudijanti apie muzikalius ir aktyvius Telšių krašto žmones.
Iš Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinių: pirmieji eksponatai
Idėja Telšiuose turėti muziejų brendo nuo 1923 m. gruodžio 29 dienos. Telšių švietimo srities darbuotojų rašte Lietuvos švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamentui argumentuojama: „Radome reikalingu kuo greičiausiai įkurti Telšių muziejų, nes pradžios mokyklos mokytojai ir šiaip žmonės turi daug gerų, muziejui tinkamų daiktų, kurie priešingame atsilikime gali žūti ir tuomet pačių kraštas turės daug nuostolių“.

Mokytojo J. Gedmino pastangomis prie Telšių mokytojų seminarijos įsteigtame kraštotyros kampelyje buvo surinkta apie 400 eksponatų.

Žemaičių muziejus „Alka“, veikiantis daugiau kaip devyniasdešimt metų, oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 dieną. Dabar muziejaus fonduose yra sukaupta gausi eksponatų kolekcija. Šioje virtualioje parodoje pristatomi įvairiuose rinkiniuose saugomi eksponatai, į muziejų patekę vieni pirmųjų.
Medalio menas: nuo kunigaikščio iki močiutės
Žemaičių muziejus „Alka“ – nuo šiol naujoje interaktyvioje Google Arts & Culture platformoje. Google Arts & Culture –platforma, kuri atveria tarptautinį kultūros ir meno lobyną, vienija kelis tūkstančius pasaulio muziejų ir kviečia patirti virtualias jų kolekcijas.

Pirmoji Žemaičių muziejaus „Alka“ paroda pristato medalininkystės fenomeną, kviečia susipažinti su šio meno ištakomis ir šiandien muziejuje saugoma išskirtine šiuolaikinių medalių kolekcija. Žvelgdami į šį, beveik 700 muziejinių vertybių siekiantį, medalių ir mažosios plastikos kūrinių rinkinį, galime išsamiai susipažinti su Lietuvos medalio menu ir jo kūrėjais.
Kas ant margučio išrašyta

Margutis – gamtos prisikėlimo, gyvybės atsiradimo, gyvenimo atsinaujinimo, augmenijos gimimo, jos žydėjimo ir vaisingumo simbolis. Buvo tikima, kad margutis gali išgydyti ligas, apsaugoti nuo blogų jėgų. Norėdami paskatinti gamtos pabudimą, žmonės aukojo, dovanojo vieni kitiems, valgė įvairiais raštais išrašytus kiaušinius.
Margučio raštai-ornamentai turėjo simbolines, magines reikšmes. Ant margučio išrašytos saulutės – kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės – kad laukams užtektų šviesos ir naktį, žalčio motyvas (S raidės ornamentas) – kad pabustų gyvybė, ratas – apsauga nuo piktųjų dvasių, trikampis – kad pakaktų vandens, būtų geras derlius, rombas su taškeliu viduryje simbolizavo vaisingumą, kvadratas – gyvenamąją vietą ir t. t. Margučio spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę: žalia reiškė augimą, sveikatą; juoda – žemę, gausumą, pilnatvę; mėlyna – dangų, palaimą; raudona – gimimą, gyvenimą, energiją, visko pradžią, vaisingumą, atgimimą; geltona, ruda – šviesą, derlių, šilumą.

Užgavėnių ličynos iš Žemaitijos
Užgavėnės – žiemos palydų šventė, šurmuliuojanti 46-ą dieną iki Velykų. Svarbiausia Užgavėnėms – linksmumas. Už persirengėlių krečiamas išdaigas niekas nepykdavo, vaišindavo juos mėsa, blynais, specialiai padarytu alumi.
Užgavėnės turėjo maginę, apeiginę reikšmę. Buvo sakoma, kad kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Tad ir jaunimas, ir seni sėsdavo į roges ir važiuodavo kuo toliau į laukus, lankydavo kitus kaimus. Kad derlius būtų didesnis, būtinai reikėdavo kuo dažniau išgriūti iš rogių ir pasivolioti sniege. Važiuojančiuosius žmonės stengdavosi aplieti vandeniu ir negauti nuo vadeliotojo botagu.
Blaivybės leidinių paroda „Apie blaivystę“
Blaivybės judėjimas, kaip visuomeninis reiškinys susiformavo XIX a. viduryje, nors pavienių bandymųmokyti žmonės saikingai vartoti alkoholį būta ir anskčiau. Pirmasis leidinys blaivybės tema „Veikalas apie girtavimą“(„Dzielo o pijanstwie“) išleistas 1818 m., lenkų kalba, jo autorius žemaitis medicinos ir filosofijos mokslų daktaras Jokūbas Šimkevičius. Kiek vėliau 1846 m. Šiaulių klebonas, Varnių gydytojo sūnus Ignacas Štachas ir Šiaulėnų klebonas Kybartas ėmė kviesti žmones prisilaikyti blaivybės ir juos registravo. Tai buvo tarsi pirmosios blaivybės draugijos. Turėjo praeiti daugiau nei dešimtmetis, kuomet 1858 m. spalio mėn. pirmąjį blaivybės laišką paskelbdamas vysk. Motiejus Valančiaus pradėjo plataus masto blaivybės judėjimą. Vyskupas gebėjo į šį judėjimą įtraukti kunigus, rašto žmones, valstiečius ir kai kuriuos dvarininkus. Bendros pastangos
buvo vaisingos.
Virtualios parodos „Apie blaivybę“  tikslas – suteikti galimybę virtualiems lankytojams išvysti nors nedidelę Blaivybės rinkinio dalį, eksponuotą 2017 m. parodoje „Blaivystės sąjūdžio ištakos“.
Senoji liaudies skulptūra: angelai

Savitą vietą liaudies skulptūroje užima angelai. Jų muziejuje saugoma beveik aštuoniasdešimt skulptūrėlių. Žemaičiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Angelą Sargą, kuris lydi jį visą gyvenimą. Angelų skulptūros – sudėtinė Pietos, šv. Izidoriaus, šv. Roko skulptūrų kompozicijų dalis. Skrendantys, klūpantys, stovintys, pamaldžiai ant krūtinės sudėję rankas ar rankoje laikantys žvakę angelai papildydavo, vizualiai sustiprindavo visą koplytėlės vidaus kompoziciją.

Seniausia muziejuje sukaupto rinkinio skulptūra „Angelas“ paženklinta 1704 m. data. Kita to paties meistro angelo skulptūra be pažymėtos datos tikėtina sukurta tais pačiais metais. Abi skulptūros stovėjo Patausalės (Telšių r.) koplyčioje, kuri buvo nugriauta po 1863 m. sukilimo. Dauguma rinkinio skulptūrų datuotos XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Tarp daugelio meistrų, išliko tik kelios pavardės: Kazimieras Mockus, Kazys Varnelis, Adomas Einikis, Vaitkus (vardas nežinomas).

Žirgas ir žmogus

Ne vienu vardu juos vadiname: arklys, žirgas, eržilas, kumelys, drigantas, kumelė, kumeliukas, kuinas. Mūsų kalboje išlikę ir seniausi indoeuropiečių arklių vardai – ašva ir ašvienis. Žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji, ardėnų, ristūnai, trakėnai – tik kelios iš jų veislių.

Įvairiai apibūdinami ir pagal plauko spalvą: juodbėriai, bėri, sarti, bulani, pelėki, širmi, dereši, obuolmušiai, šyvi, kerši, kaštani, juodi, balti...Niekada nebuvo vadinami rudais ar pilkais. Kai kuriais atvejais spalvos apibūdinimas buvo vartojamas ir apskritai kaip arklio vardas: Sartis, Juodbėris, Kaštanka...

Virtualioje parodoje „Žirgas ir žmogus“ kviečiame pamatyti skirtingu laikotarpiu fotografijose ir dokumentuose užfiksuotus žmogaus ir žirgo/arklio glaudaus ryšio momentus.

Senosios knygos fondo turtai
Žemaičių tarmei susiformuoti ir jai įsitvirtinti padėjo XVIII–XIX a. žemaičių inteligentai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis ir kiti. Labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių tarmės pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.

Muziejaus Senosios knygos fonde sukaupta per 2000 vnt. senųjų lietuviškų leidinių žemaičių tarminiu pagrindu. Didžiausias literatūros rinkinys – katalikiško turinio knygelės, kurias kūrė vyskupas M. Valančius ir jo aplinkoje dirbę dvasininkai (Vincentas Juzumas, Jeronimas Račkauskas, Antanas Savickis, Kazimieras Skrodzkis, Feliksas Vareika ir kt. autoriai, gyvenę bei kūrę žemaičių krašte).



Prisimenant gydytoją Oną Purtokaitę
Prieš 120 metų, liepos 27 d. Varnių vls., Gomalių kaime, pasiturinčių, išsilavinusių ūkininkų Adolfo ir Konstancijos Purtokų šeimoje gimė dukra Ona, vėliau tapusi pirmąja moterimi otolaringologe Lietuvoje ir garsia gydytoja visoje Žemaitijoje.

Ona Purtokaitė mokėsi Telšiuose. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete gavo otolaringologijos specialybės diplomą, dirbo Kauno ausų, nosies ir gerklės ligų klinikoje vyr. asistente. Siekti medicinos mokslo aukštumų ją skatino brolis Adolfas Purtokas, baigęs chemiko-vaistininko specialybę, dirbęs Vytauto Didžiojo universitete Higienos ir bakteriologijos katedroje asistentu, buvęs Lietuvos chemikų-vaistininkų draugijos pirmininku. Ona Purtokaitė teikė medicininę pagalbą ir Lietuvos kariuomenės kariams. Jos brolis Kazys Purtokas buvo Lietuvos kariuomenės inžinerijos majoras, telegrafo-telefonų kuopos vadas.
Praėjusio šimtmečio dailidės įrankiai

Žemaičių muziejaus „Alka“ Buities rinkinyje sukaupta gausi XIX – XX a. I p. dailidės įrankių iš įvairių Žemaitijos vietovių kolekcija. Medžiui pjauti buvo naudojami vientraukiai ir dvitraukiai, skersiniai ir rėminiai pjūklai. Jų rankenos – įvairių formų, profiliuotos. Tarp ratinių, lovelinių ir srieginių grąžtų išsiskiria stilizuoti, puošti drožinėtais ornamentais alkūniniai grąžtai. Oblių forma ir dydis priklausė nuo paskirties: leistuvas, špuntaunykas arba špuntoblis, drėkstuvas. Jų korpusus dažnai puošdavo ornamentais, įrėždavo datas, inicialus, netgi tekstus. Virtualioje parodoje pristatome ir keletą rečiau sutinkamų įrankių: įrankį lankams ant kubilo užtraukti – gropą, įrankį lentoms žymėti – streikmušį, pjūkliuką durų varams išpjauti.

Nesusitikę bet siela artimi: Vytautas Mačernis ir Konstantinas Bružas
„Alka – tu kaip amžinybės lentyna, vieta nemirtingumui...“ Tokiais žodžiais, viename iš laiškų, rašytų darbuotojams, muziejų vadino Žemaičių Kalvarijoje gyvenęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas.

Muziejaus saugyklose saugoma daugelio Žemaitijos šviesuolių atmintis. Čia „amžinybės lentynose“ savo vietą rado ir dviejų garsių „dvasios ąžuolų“, šarneliškių – Vytauto Mačernio ir Konstantino Bružo kultūrinis palikimas. Jie vienas kito nepažinojo. Tačiau kas siejo šiuos du svajotojus idealistus? Meilė tėviškei, filosofinis požiūris į aplinkinį pasaulį? „Vizijos“, įkūnytos akmenyje? Gal būt ir tai, kad prisimindami poetą, negalime nepaminėti žymiojo kraštotyrininko, surinkusio viską apie V. Mačernį – nuo paties poeto ir jo giminių fotografijų iki menkiausio poeto paminėjimo spaudoje, leidinių su jo atspausdintais eilėraščiais, amžininkų prisiminimais, renginių ir paminėjimų bukletais ir fotonuotraukomis, dailininkų kurtais kūriniais ir patikėjusio dešimtmečius rinktą istorinę medžiagą „Alkos“ muziejui.
Mamos rankdarbiuose pražydusios gėlės
Siuvinėjimas nuo seno buvo populiarus Lietuvoje. XIX a. tai buvo bajorių ir miestiečių užsiėmimas, XX a. 1 p. siuvinėjimo buvo mokoma gimnazijose ir specialiuose kursuose. Siuvinėta lininiais, medvilniniais ir šilkiniais siūlais. Siuvinėjimo raštai platinti albumuose „Sodžiaus menas“, periodiniuose leidiniuose. Turėtais trafaretais siuvinėtojos dalindavosi tarpusavyje.

Žemaičių muziejaus „Alka“ Etninės kultūros skyriaus rinkinyje gausu siuvinėtų eksponatų: staltiesių, lovatiesių, takelių, užvalkalų pagalvėlėms, dekoratyvinių kampelių. Daugelis kampelių siuvinėti XX a. 5-7 dešimtmetyje, mat tada siuvinėjimas buityje buvo itin populiarus. Virtualioje parodoje pristatome telšiškių ir miesto apylinkių gyventojų siuvinėtus kampelius.